Nustokite nuodyti vaikų ateitį ! (tęsinys)

 

(Pradžią rasite – čia.)

 

 

Religinė vaikų indoktrinacija

 

Religinė vaikų indoktrinacija

 

Religinė vaikų indoktrinacija yra socialiai priimtina vaikų “smegenų plovimo“ forma. Tai pažeidžia vaiko individualumą, pasinaudojant vaiko pasitikėjimu, kad įdiegti mažamečiams vaikams religingą ideologiją (tikėjimo sistemą), kurios jie nesupranta. Tik todėl, kad tai socialiai priimtina, visiškai nereiškia, kad tai yra teisinga.

 


LIETUVOS RESPUBLIKOS

RELIGINIŲ BENDRUOMENIŲ IR BENDRIJŲ

ĮSTATYMAS  (pilnas įstatymo tekstas)

Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.

Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Valstybės globojami moksleiviai tikėjimo dalykų mokomi pagal jų šeimoje ar giminėje išpažįstamą religiją.


Dauguma mūsų, ar mes žinome tai ar ne, dalyvaujame religingos ideologijos įdiegime, atlikdami mūsų vaidmenį, kad sustiprinti vaikų – ir vienas kito – “smegenų plovimą“, ko mes net nesuvokiame asmeniškai. Religingos ideologijos įdiegimas gali būti labai giliai įsišaknijęs, nes pati visuomenė, visumoje, dalyvauja tame procese.

 

Religinė vaikų indoktrinacija

Išminties knygos (Patarlių knyga 22:6)   Mokyk jaunuolį, kuriuo keliu jis turėtų eiti, jis nenukryps nuo jo, net kai pasens.

 

Priežastis, dėl ko religinė žala lieka nepastebima, yra tokia: religija vis dar yra kultūrinis fonas ideologijos įdiegimui. Nors didesnė Vakarų visuomenių dalis nėra fundamentalistinė, užuominos apie Dievą ir tikėjimą visuomenių socialiniuose gyvenimuose yra gausios. Kai kuriose valstybėse Biblija yra naudojama teismuose tam, kad prisaikdinti liudininkus (būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kai žmonės teisme uždeda ranką ant didžiausio  melo žmonijos istorijoje knygos “Biblijos“ ir prisiekia sakyti tiesą, visą tiesą ir nieko, išskyrus tiesąir net prezidentus (pvz.: JAV). Tokios frazės “Dievo valia,” “ telaimina Dievas”, “padėk Dieve tiems, kurie padeda sau”, “Dievu mes pasitikime” ir t.t., yra dažnai vartojamos visuomeninėse įstaigose.

 

 

 

Lietuvoje, tik keletas prisiekusiųjų naujosios kadencijos Seimo narių priesaikos pabaigoje neištarė žodžių – „Tepadeda man Dievas“.

 

 

Religinę žalą yra sudėtinga pamatyti, nes kultūrose ji yra užmaskuota  – “pagarba religijai“. Iki šiol tėvams yra suteikta teisė mokyti savus vaikus bet kokios religinės doktrinos, kurią jie patys seka, nesvarbu kokia ji žalinga ar netolerantišką bebūtų.

Katalikiškuose visuomenėse religinė vaikų indoktrinacija simboliškai prasideda nuo;

 

(foto: via lt.wikipedia.org)

 

  • Krikšto sakramento. Religingi tėvai (konservatyvūs katalikai arba “nominalūs katalikai“) kūdikius  krikštija (išlaisvina iš prigimtinės nuodėmės), ir nuo to momento kūdikiui (nesuvokiant) yra priskiriama “kataliko“ atikėtė.

(Kunigo atsakymas į klausimą. Informacijos šaltinis: mamoszurnalas.lt)

Kokio amžiaus vaiką geriausiai krikštyti? Gal geriau laukti šešiolikos, kad vaikas pats nuspręstų?

Bažnyčia pataria krikštyti kuo anksčiau. Tas mažas nekaltas kūdikėlis, augantis be krikšto, neša su savimi gimtąją nuodėmę. Šventajame rašte rašoma, kad toks nebus priimtas į Dangaus karalystę.

 

(foto: via efoto.lt)

 

  • Po to seka Komunijos sakramentas. Krikšto sakramentą priėmę bei sulaukę 10 metų vaikai ruošiami “Pirmajai išpažinčiai“ ir “Pirmajai Šv. Komunijai“ (vaiko pasiruošimas krikščioniškam gyvenimui) vienerius mokslo metus (vienas užsiėmimas per savaitę)(už paruošimą sakramentui turi būti sumokamas mokestis arkivyskupijai). Taip pat vaikai ir jų šeimos nariai privalo dalyvauti sekmadienio ir privalomų švenčių šv. Mišiose (nedalyvaujantys vaikai gali būti neprileidžiami prie Pirmosios Komunijos).   Prieš priimant šv. Komuniją, pirmiausia reikia atlikti sakramentinę išpažintį (nuodėmių apgailėjimas ir atsiprašymas už jas Viešpaties). Kiekvienais metais Pirmajai komunijai ruošiasi ir ją priima tūkstančiai Lietuvos vaikų.

 

(foto: via moletuparapija.lt)

(foto: via svencioniuparapija.lt)

 

  • Sutvirtinimo sakramentas (sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę ir krikščionio sieloje įspaudžia neišdildomą žymę, šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime). Paaugliai, nuo 14 m. amžiaus, pakrikštyti ir jau anksčiau priėmę Pirmąją Komuniją,  norintys priimti Sutvirtinimo sakramentą turi lankyti pasiruošimo užsiėmimus. Reikia pakartoti bei pagilinti tikėjimo tiesas, atlikti išpažintį, pasimelsti į Šv. Dvasią bei gauti iš savo parapijos klebono patvirtinimą apie pasiruošimą priimti Sutvirtinimo sakramentą (tai atliekama išduodant kortelę).

 

(foto: via siauliuvyskupija.lt)

 

  • Atgailos sakramentas (išpažintis). Katalikams reikia eiti išpažinties, kada yra padaroma sunki nuodėmė.  Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį. Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį. Bažnyčios įsakymas kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu.

 

(foto: via zverynoparapija.lt)

 

  • Prie viso to, vaikai (ir ne tik) visą gyvenimą yra sūpuojami ant religinės hipnozės sūpuoklių – Velykos/Kalėdos/Velykos/Kalėdos/ Velykos/Kalėdos, ir taip iki tol, kol prasivers “rojaus“ vartai.

 

Pirminis konservatyvių krikščionių tėvų tikslas yra perduoti savo tikėjimą (įsitikinimus) savo vaikams, o ne padėti jiems vystyti kritišką mąstymą, kad vaikai patys galėtų priimti visiškai informuotą sprendimą dėl religijos. Krikščionys neaprūpina savo vaikų literatūra apie skirtingas pasaulio religijas ir nedaro mokomųjų ekskursijų į šventyklas, bažnyčias ir mečetes, kad padėtų jiems apsispręsti. Savo religijos teologijoje jie tvirtina, kad “priimti Jėzų” yra asmeninis laisvos valios pasirinkimas, tačiau taip pat teigia, kad tie, kurie atmeta Dievo “išsigelbėjimo dovaną“, nueis velniop (amžinoms pragaro kančioms).

Du iš daugelio manipuliacinių įrankių, kuriuos religijos (ypač fundamentalios) naudoja, yra gėda ir kaltė. Daugelis religijų įtikina žmones, kad jie ne tik daro nuodėmes, bet jų pačių egzistavimas jau savaime yra –“nuodėmė“. Šis, jiems primetamas, kaltės jausmas yra pagrįstas Adomo ir Ievos “prasižengimu rojaus sode“. Kadangi ši “pirma pora“ neklausė Dievo, jie sutepė žmonių natūrą amžina nuodėme (“Nuodėmė“ – tai gali būti kažkas, ką jūs padarėte “negero“ ar kažkas, ko jūs “nepadarėte“, ką jūs turėjote padaryti).

Kaip gali vaikai plėtoti savivertės jausmą, kai jie yra nuolat bombarduojami tokiomis neigiamomis žinutėmis iš tų žmonių, kuriais jie pasitiki – jų tėvų, mokytojų, pastorių ir didžiosios jų bendruomenės dalies? Kaip jie gali turėti bet kokią ramybę? Kaip jie gali jausti empatiją kitiems, kai jie taip gėdijasi patys savęs?

“Pasitikėkite ir pakluskite Dievo nurodymams“, jiems yra sakoma nuolat. Taip pat jiems yra sakoma, kad mes, žmonės, turime mirti (gailestingojo Dievo – “bausmė“) už mūsų nuodėmingą “pirmųjų“ protėvių praeitį (“ Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.” (Romiečiams 5:12)  Taip pat yra sakoma, kad yra nuodėmė pasitikėti sava širdimi, pasitikėti savu protu, sekti savą norą, nors savas protas, sava širdis, ir savas noras yra fundamentalūs žmogaus įrankiai, kurie padeda žmogui pažinti save patį, jungtis su kitais žmonėmis, daryti išmintingus pasirinkimus, jausti empatiją ir rodyti užuojautą kitiems, gyventi visiškai pilnavertį gyvenimą.

 

 

Tačiau kai religijos reikalauja, kad žmonės tikėtų dalykais, kurie yra iracionalūs, mistiniai, arba prieštarauja žmogaus padorumui, tai pakenkia ar sunaikina šituos fundamentalius įrankius. Jei jie neslopins žmogaus proto, žmogus galbūt norės žinoti, kodėl yra tiek daug nesąmonių Biblijoje, kurios neturi jokios prasmės. Jei jie nemalšins jausmų, galbūt žmogus nuspręs, kad užuojauta yra svarbesnė nei paklusimas dogmai, ir galbūt priešinsis įsakymui mylėti Būtybę, kuri siunčia milijardus žmonių  “pragaro kančioms“.

Mokinti vaikus, kad jie neturėtų pasitikėti savo savu gebėjimu mąstyti, jausti ir priimti savo savus sprendimus gyvenime, ir grasinti jiems kažkokiomis baisiomis “pragaro kančiomis“, kurias jie tariamai patirs, jei jie pasitikės savimi, savo jausmais, savu protu, vietoje to, kad griežtai laikytųsi “teisingos“ religijos dogmų, yra pasikėsinimas prieš žmogų tylioje formoje, bandant suardyti natūralų jo pasitenkinimą ir pasitikėjimą, nuo kurio kiekvienas vaikas pradeda gyvenimą, ir kas kiekvienai sveikai būtybei yra reikalinga.

 

Praeityje vaikų auklėjimo technika toleravo fizinę bausmę. Šiandien valstybės socialinės institucijos įsikiš, jei su vaikais blogai elgsis jų tėvai. Tačiau nėra jokio draudimo psichologinei žalai, kuri yra padaroma vaikams per religinės ideologijos įdiegimą.

 

 

 

Biblija tikinčioje krikščionybėje psichologiniai sąmonės valdymo mechanizmai yra sujungti su įsitikinimais iš geležies amžiaus, įskaitant tikėjimą, kad moterys ir vaikai yra vyrų nuosavybė, kad vaikai, kurie “nemušami“, tampa sugadinti, kad kiekvienas iš mūsų gimsta “nusidėjėliais”, ir kad antgamtinė būtybė reikalauja besąlygiško paklusnumo. Šiuo požiūriu, tikinčiųjų išsigelbėjimui nuolat gresia pavojus iš pašaliečių ir tamsių dvasinių jėgų. Ši mąstysena įsiskverbia į gilų nesąmoningą lygmenį, tai yra: vaizdų, simbolių, metaforų, emocijų, instinkto ir pirminio poreikio karalystę.

 

 

Suaugusieji turi teisę praktikuoti savo pasirinktą tikėjimą ir daugeliui tikėjimas giliai praturtina jų gyvenimą tam tikra dvasinės praktikos forma. Paprastai jie mano, kad tai, kas praturtina jų gyvenimą, taip pat turėtų būti gerai jų vaikams, bet toks jų mastymas visiškai negarantuoja to vaikui. Todėl labai svarbu, kad tėvai ir kiti žmonės, atsakingi už vaikus, rimtai pagalvotų apie tai, kada ir kaip (ir ar iš viso?!) įtraukti vaikus į tikėjimo praktiką.

.



Kad suprasti religijos “jėgą“, naudinga šiek tiek suprasti apie žmogaus proto struktūrą. Didžioji dalis mūsų protinės veiklos mažai ką turi bendro su racionalumu ir yra visiškai nepasiekiama protui. Pasirinkimai, ketinimai ir sprendimai, kurie formuoja mūsų gyvenimus, yra savo ruožtu formuojami atminties ir asociacijų, kas gali suveikti anksčiau, nei mūsų gebėjimas racionaliai analizei.

Aspektai pažinimo kaip šie nustato, kaip mes einame per gyvenimą, kas sukelia mums baimę, kurių tikslų mes siekiame ir kurių atsisakome, kaip mes reaguojame į nesėkmę, kaip mes reaguojame tada, kai kiti žmonės mus skaudina – ir kaip mes reaguojame tada, kai mes skaudiname kitus žmones. Religija turi galią didžiąja dalimi todėl, nes ji formuoja šiuos nesąmoningus procesus: rėmeliai, metaforos, intuicija ir emocijos. Visa tai suveikia anksčiau, nei mes net turime galimybę sąmoningo mąstymo.



                                                                                                                                                                                        .

Kiekvienas vaikas gimsta be jokių religinių įsitikinimų, tačiau religingi tėvai, pvz.: katalikai, skuba savo vaikus įtikinti, kad “kažkur“ danguje egzistuoja visus mylintis “Dievas“, kuris viską gali, viską girdi ir viską mato. Jiems yra teigiama, kad Dievas žino kiekvieną jų mintį, kiekvieną jų poelgį, nuo Dievo nieko nepaslėpsi. Vaikai yra įspėjami dėl kankinimo “pragaro“ ugnimi ir jiems yra pažadama, kad jei jie bus geri, Jėzus išgelbės juos nuo visų pragaro kančių. Žinutė yra aiški: jei būsite blogas – jūs būsite nubaustas, jei būsite geras – jūs būsite apdovanotas.

Penkerių metų amžiaus vaiko smegenys gali suvokti tik primityvią priežasties ir padarinio logiką. Vaikai šiame amžiuje turi menką tikrovės suvokimą. Jie dažnai turi įsivaizduojamus draugus, jų svajonės yra ganėtinai tikros, o fantazija susilieja su kasdienybe. Tokio amžiaus vaikui, didžiai galima, kad Kalėdų senelis gyvena Šiaurės ašigalyje ir pristato dovanas, jei esate geras ir, kad prieš 2000 metų mirė vyras siaubinga mirtimi todėl, nes esate neklaužada. Adomas ir Ieva, Nojaus Arka, pragaras, visa tai gali būti ganėtinai tikra, ir problema yra tokia, kad daugelis šių mokymų yra bauginantys.

Pagal Bibliją, vaikas nėra būtybė, kuri gimsta su nuostabiais gebėjimais, kurie atsiskleis prie tinkamų sąlygų, pavyzdžiui, kaip graži gėlė gerai prižiūrimame sode. Atvirkščiai, pagal Bibliją, vaikas gimsta su nuodėme, silpnas, neišmanantis, ir nepaklusnus, kuriam reikalinga disciplina, tam, kad išmokyti paklusnumo. Nepriklausomas mąstymas yra pavojingas pasididžiavimas.

Didelė dalis smegenų formavimosi ir vystymosi vyksta po gimimo, o tai reiškia, kad vaikai yra labai pažeidžiami aplinkos poveikio per pirmuosius kelerius metus, kai formuojasi neuronų keliai (smegenų jungtys). Tuo laikotarpiu, kai smegenys pačios imliausios, jautriausios, religinė indoktrinacija slopina vaiko kritinį mąstymą ir trukdo smegenims vystytis. Tai trukdo vaikui  kritiškai mąstyti ir daryti savas išvadas apie pasaulį, nepriklausomai nuo tėvų. Mažametis vaikas neturi jokio pasirinkimo, kaip tik bendradarbiauti, nes jis priklauso nuo tėvų, kad išliktų. Žinutės yra gaunamos ir įtvirtinamos smegenyse tuo metu, kai tam tikri smegenų išsivystymo rajonai yra sutramdomi per trūkumą stimuliavimo, kurio vadovas yra kritiškas mąstymas. Kritinio mastymo įgūdžiai yra svarbūs mūsų vaikams, nes tai tiesiogiai susiję su savigarba, pasitikėjimu savimi, kas padeda vaikams atsispirti bendraamžių spaudimui paauglystėje ir vėliau.

Tam, kad žmogui “išplauti smegenis“ ir “valdyti jo mastymą“, būtina pradėti indoktrinuoti asmenį kiek įmanoma jaunesnį, prieš jam subręstant, nes tarp 11-14 metų vaikai pradeda logiškai, moksliškai mąstyti. Kadangi vaiko protas yra unikaliai jautrūs religinėms idėjoms, maži vaikai yra ypač pažeidžiami religinės indoktrinacijos. Kognityvinėje raidoje vaikams iki septynių metų trūksta abstraktaus mąstymo.  Iki mokyklinio amžiaus vaikai kuria sudėtingas svajones, vizijas, be to turi įsivaizduojamų draugų ir priešų, ne visada skiria realybę nuo fantazijos. Vaikai natūraliai pasitiki valdžios autoritetais, tokiais kaip tėvai, mokytojai, ir tikėtina, kad jie priims tai, ką jiems dėsto, kaip tiesą. Todėl visos religijos taikosi į mažamečius vaikus. Įtikinti suaugusį žmogų pradėti sekti kokią nors religiją ir jos doktriną (aklai tikėti pasakomis ir kažkokių būtybių egzistavimu, kurių jis niekada nemato), kuris vaikystėje nebuvo indoktrinuotas, yra labai sunku, todėl, visų religijų atstovai žino, kad mažamečiai vaikai yra lengvas “grobis“. Mažamečiai vaikai tiki viskuo, ką jiems sako autoritetai – suaugę žmonės. Taip pat religijų atstovai supranta, kad jei pasenę religijų šalininkai nebus sėkmingai pakeičiami jaunais šalininkais, religijos susiraukšlės ir mirs, o svarbiausia – visas jų verslas.

 

 

Katalikų bažnyčia įpareigoja tėvus “katalikus” ugdyti savo vaikus pagal katalikišką mokymą, perteikti ir įtvirtinti juose krikščioniškąsias vertybes ir padaryti iš jų “katalikus”. Iš vaikų yra reikalaujama aklo tikėjimo ir aklo paklusimo. Dvasininkai naudoja aklą tikėjimą, aiškindami, kad tikėjimas įdiegia vaikui gerus įpročius. Jūs neturite įdiegti aklą tikėjimą vaikui, tam, kad įdiegti gerus įpročius.

Mažamečiai vaikai aklai tiki įvairiais dalykais (pvz.: mes galime sakyti jiems, kad egzistuoja jūra, ir jie tikės, net jei jie niekada nematė jūros ar jos paveikslų), tačiau tai nėra tas pats, kas religingas tikėjimas. Kaip, kad ir nėra tas pats, kai tėvai sako vaikams, kad egzistuoja kažkoks tai “Dievas” ir, kad jų religija yra “vienintelė teisinga religija” (nors yra labai daug skirtingų religijų), vietoj to, kad supažindintų vaikus su įvairiomis pasaulio religijomis ir paliktų jiems laisvę padaryti jų savą pasirinkimą, kai jie užaugs. Mes turime sakyti jiems tai, kas įrodoma, tačiau neteisinga sakyti tai, kas nėra įrodoma. Teigimas, kad egzistuoja jūra, yra paremtas faktais, kuriuos galima patikrinti. Niekas negali įrodyti savo religinių “tiesų“, todėl niekas neturi teisės savo religinius įsitikinimus brukti vaikams kaip “tiesą”. Švietimas turi būti pagrįstas faktais. Kitaip, tai ne švietimas. Religijos nėra paremtos faktais, o tik aklu tikėjimu. Religija yra manipuliacinė.

Jie naudoja katalikiškas mokyklas, kurios palengvina šį procesą. Šiose mokyklose vaikai yra priversti studijuoti religiją  ir melstis. Maži vaikai yra vedami į bažnyčią, kad melstųsi ir būtų indoktrinuoti. Vafliai, kurie, kaip jiems yra sakoma, yra “Kristaus kūnas“, yra dedami į septynmečių burnas.

 

vaikų indoktrinacija

 

Vaikas gimsta ne su kokiu nors tikėjimu, o su labai smalsia, abejojančia, skeptiška sąmone. Abejonė yra natūrali, tikėjimas yra nenatūralus. Tikėjimas atvyksta iš tėvų, visuomenės, religijų, švietimo sistemų. Visi šitie žmonės yra paslaugoje nemokšiškumo ir jie aptarnauja nemokšiškumą tūkstančius metų.

Vaikas gimsta be jokių įsitikinimų ir yra laimingas būdamas toks, koks yra, tačiau religingi suaugusieji skuba nuo mažens įdiegti savo religinius įsitikinimus savo vaikams neatidėliotinam suvartojimui, vietoj to, kad leistų vaikui per daugelį metų priartėti, ištirti, išskrosti ir galbūt tada atmesti arba savo laisva valia pasirinkti bet kokią religiją.

Religijos apsimeta, kad tiria subjektyvų pasaulį, sąmonės pasaulį, tačiau tai yra apgaulė, nes tai prasideda nuo tikėjimo. Kai tik vaikas kažkuo tiki, jis nustoja klausinėti. Jis sunaikina klausimą, jis nužudo atsakymą. Nuo tikėjimo jis negali persikelti į tyrimą. Kiekvienai apklausai, ar objektyviai ar subjektyviai, reikia atviro proto – ir tik abejonė tai duoda.

 

Vaikai turi būti mokomi galvoti, o ne ką galvoti. Tai nėra Bažnyčios reikalas, kuo jie tiki. Tai nėra tėvų reikalas. Ir tai nėra valstybės reikalas.

 

Kartą kalbėjausi su viena pažįstama mergina religine tema. Ją galima priskirti prie “nominalių katalikų“, kuri save identifikuoja kaip “katalikė“, tačiau labai retai užsuka (per šventes, vestuves, laidotuves) į bažnyčią, ir galima užtikrintai įžvelgti, kad kaip ir visi “nominalūs katalikai“, ji neseka Jėzaus mokymo. Mums besikalbant, ji pasakė, – “Galbūt Dievo ir nėra, tačiau aš savo vaikus pakrikštysiu“. Man paklausus, – “Gal geriau būtų, jei jie suaugę patys pasirinktų?“
Jos atsakymas buvo, – “Mane tėvai pakrikštijo ir aš savo vaikus pakrikštysiu.  Visi mūsų giminėje krikštyti“

Kaip matome, jos mastymas yra užprogramuotas. Ji perėmė savo tėvų mastymą ir perduoda tą patį mastymą savo vaikams (iš kartos į kartą). Ji nėra nuoširdžiai tikinti, ji neseka Jėzaus mokymo, tačiau jos nuomone, ji turi sekti savo visuomenės kultūroje dominuojančios religijos tradiciją, būtent tradiciją, o ne mokymą, nes ji nėra giliai tikinti, jai tiesiog svarbu – ką apie tai pagalvos jos tikintys tėvai, giminaičiai, draugai, kaimynai. Ji elgiasi taip, kaip “visi“. Jos nuomone – ji (ir jos vaikai) privalo būti tokia, kaip “visi“.

 

Kultūra

 

Kultūra

 

Pasaulyje yra daug skirtingų visuomenių ir kiekviena jų turi savą kultūrą. Kultūra gali būti apibrėžiama kaip bendrų įsitikinimų, vertybių, elgesio ir bendrų materialinių objektų visuma, bendra tam tikrai žmonių grupei. Žmogaus kultūra yra susijusi su biologiniu žmonių vystymusi. Kultūros kūrimas tapo galimas tiktai po to, kai  mūsų ankstyvųjų protėvių smegenų dydis padidėjo, kas leido žmonėms susikurti savo natūralia aplinką sau savarankiškai. Kadangi žmonės yra kūrybingi iš prigimties, jie susikūrė įvairius, ir skirtingus gyvenimo būdus. Kultūrinė įvairovė yra geografinės vietos, religinių įsitikinimų, ir gyvensenos rezultatas.

Kiekvienas iš mūsų gimstame tam tikroje kultūroje, kurią sukūrė prieš tai gyvenę ir šiuo metu joje gyvenantys žmonės, ir kopijuojame tos kultūros žmonių elgesį, gyvenimo būdą. Kiekviena kultūra turi savo kultūrinius elementus; tradicinį maistą, aprangą, muziką, šokius, savą literatūrą, kūrybą, meną, savus prietarus, religiją ir t.t. Valstybės kultūroje gali egzistuoti kelios religijos, bet dažniausiai viena iš jų yra dominuojanti.

Kultūra ir religija yra visiškai skirtingi dalykai, tačiau, valstybėje dominuojanti religija gali turėti didžiulį poveikį tos valstybės kultūrai.

Kultūra yra pagrįsta simboliais, pridedančiais reikšmę objektams ir elgesio struktūrai. Kalba yra svarbiausia kultūrinio simbolizmo išraiška. Dalijimasis įsitikinimais, mintimis ir jausmais su kitais yra kultūros pagrindas, ir kalba tai leidžia. Kalba taip pat yra svarbiausia kultūrinio perdavimo priemonė. Kalba įgalina žmones perduoti kultūrą ne tik dabartyje, bet taip pat ir iš praeities ateities kartoms.

Mūsų kultūra daro įtaką beveik kiekvienam mūsų gyvenimo aspektui. Kultūra nėra įgimta: žmonės sukūrė kultūrą. Kultūra susideda iš tam tikrų principų ir tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, ir todėl, kad žmonės ją sukūrė, kultūra yra lanksti ir gali keistis.

 

 

Šeši reikšmingiausi agentai darantys įtaką kultūros perdavimui ir pokyčiams yra; religija, vadovavimas, įstatymai, mokykla, žiniasklaida ir šeima.

Ar matote čia problemą ? Daug žmonių valstybės lyderystės vaidmenyse, tiek teisėsaugoje, švietime ar žiniasklaidoje, užimantys įtakingas pozicijas šiose institucijose, turi tuos pačius religinius įsitikinimus ir skatina tas pačias “vertybes“ . Šie žmonės yra natūraliai labai motyvuoti, kad būtų užkirstas kelias pokyčiams. Lieka – šeima.

 

Šeima

 

Šeima

 

Mes pradedame socializacijos procesą pagal mūsų šeimos kontekstą. Šeima turi išskirtinę reikšmę formuojant vaiko požiūrį ir elgesį, nes ji suteikia kontekstą, kuriame yra formuojami pirmieji ir labiausiai ilgalaikiai artimi socialiniai santykiai. Be to, atstovaujanti vaiko visą socialinį pasaulį, šeima taip pat lemia vaiko pradinį socialinį statusą ir tapatybę;  rasę, religiją, socialinę klasę ir lytį.

Kaip tėvai, yra daug dalykų ką jūs galite padaryti, kas darys įtaką jūsų vaiko gyvenimui, tačiau yra vienas dalykas ko jūs negalite (neturite teisės) daryti, tai – nustatyti kaip jis ar ji galvos, kai užaugs. Visi vaikai turi savo smegenis ir galimybę mąstyti (dovana nuo gamtos); jūsų darbas yra apnuoginti jiems platų diapazoną minčių ir patirties, po ko jie turės suvokti tai patys savarankiškai. Šis metodas, labiau tikėtina, padarys juos laisvo mastymo žmonėmis.

Nebandykite savo vaikų paversti “ateistais“Pvz.; ankstesnėje Tarybų Sąjungoje, švietimas paremtas mokslu buvo naudojamas mokyklose kaip transporto priemonė “ateizmo“ įdiegimui. Mokytojai buvo instruktuoti visada vesti antireligingą švietimą, kuris atitiktų valstybės sankcionuotas “marksizmo-leninizmo“ vertybes. Buvo bandoma priverstinai priversti žmones veikti ir galvoti tam tikros ideologijos pagrindu.

Žmogus, pasiremdamas savo asmenišku mastymu ir patirtimi, pasirinks pats. Jei jūs nuo mažens “užprogramuosite“ vaiko mastymą, kad “Dievo“ nėra, tai jis ir “tikės“, kad Dievo nėra, tačiau jo “ateizmas“ bus kilęs iš tikėjimo, o ne iš suvokimo.  Jūs paprasčiausiai apversite religingų žmonių tikėjimą aukštyn kojomis, tačiau tai išliks tikėjimas, o ne suvokimas. Ateizmas paprasčiausiai yra tikėjimo (Dievu, dievais ar kitomis antgamtinėmis būtybėmis) nebuvimas. Viena iš ateistų daromų klaidų, tai neteisingas posakis “aš netikiu, kad Dievas egzistuoja, vietoj to, kad sakytų “aš neturiu tikėjimo Dievu (ais), aš neseku jokios religijos“. Tai turi reikšmę, nes taip išsireikšdami ateistai apverčia tikėjimą “aukštyn kojomis“ ir klaidina tikinčius, kurie sako “mes tikime, kad Dievas egzistuoja, o ateistai tiki, kad Dievas neegzistuoja. Tiek mes, tiek jie (ateistai) tiki, tik mūsų tikėjimai yra skirtingi“. Ir jų negalime kaltinti, kaltinti turime patys save, tai mes juos klaidiname.

 

Pvz.: Būdami maži vaikai mes tikėjome, kad gyvūnai tarpusavyje kalba, kad po grindimis, kartu su pelėmis, gyvena nykštukai, tikėjome, kad egzistuoja Kalėdų senelis ir Snieguolė, ir tuo, kad naktimis, tamsoje po lova gyvena baubas. Bet kai užaugome, suvokėme, kad šis tikėjimas nebuvo teisingas. Ir tikėjome visu tuo vien dėl to, kad mums taip sakė suaugusieji, ir todėl, kad mes norėjome patys tuo tikėti, mes norėjome, kad taip būtų (išskyrus baubus – čia jau tamsos baimė). Tačiau, mes užaugome ir išaugome šiuos vaikystės tikėjimus, mes nebesakome “aš netikiu, kad Kalėdų Senelis egzistuoja“, mes suvokiame iš savo savos patirties ir sakome “nėra jokio Kalėdų Senelio, aš tai žinau“. Mums nebereikia tikėti, mes – žinome (suvokiame).

 

Skirtingos religijos klesti tvirtindamos, kad jos yra vienintelės “teisingos“ religijos ir vienintelis “teisingas“ būdas tikėti, ir garbinti Dievą. Jūs turėtumėte supažindinti savo vaikus su daugybės skirtingų religijų egzistuojančių (ar egzistavusių) visame pasaulyje istorija ir kultūra. Taip jūs padėsite apsaugoti vaikus nuo bet kurios “vienintelės teisingos“ religijos, kuri gali daryti įtaką jų mastymui. Mažiems vaikams užtenka paprasto juodai/balto juos supančio pasaulio paaiškinimo. Po to, kai jie taps vyresni, jie išmoks galvoti racionaliai, vadovautis kritiniu mastymu ir intelektualiniais įgūdžiais, jei jūs to mokysite rodydami jiems pavyzdį, ir prieis prie savų išvadų.

Paskaitykite savo vaikams atitinkamo amžiaus knygų apie mokslą, evoliuciją, žvaigždes ir planetas, mitologiją. Mitologija yra ypač įdomi mažiems vaikams ir pasiūlo galimybę užduoti klausimus apie dievus, velnius, vaiduoklius, angelus, ir taip toliau. Paaiškinkite jiems;  Kas yra religija? Kodėl tai pasireiškė? Ir kodėl tai yra taip svarbu kai kuriems žmonėms? Paaiškinkite vaikams, kad pasaulyje yra daug skirtingų religijų, kad skirtingose šalyse žmonės turi skirtingus tikėjimus ir tiki skirtingais dievais. Paaiškinkite skirtumą tarp fakto ir tikėjimo, tarp dogmos ir laisvamanystės. Paaiškinkite jiems apie religiją nešališku požiūriu. Pasakykite jiems, kad jie gali pasirinkti tai, kuo jie nori tikėti, ir padrąsinkit juos persigalvoti taip dažnai, kiek tik jie nori. Mokykite juos moralės ir etikos. 

Nueikite su vaikais į skirtingų religijų garbinimo namus (kuo daugiau jų), kaip į muziejų (tik laikykitės tyliai ir pagarbiai), o po to nuėję kur nors kartu užkąsti, užduokite jiems klausimus;  “ Ką jūs galvojote apie muziką jų bažnyčioje? ”, “Kaip jūs manote, ar ši sinagoga yra kitokia nei baptistų bažnyčia?”, “Įdomu, koks yra skirtumas tarp musulmonų, su kuriais mes kalbėjomės praėjusią savaitę, ir mormonų, pas kuriuos lankėmės šiandien?”. Atkreipkite vaikų dėmesį į religijų ženklus ir simbolius, religingą apsirengimą.

Paaiškinkite savo vaikams, kad “dievas“ yra mūsų kalbos ir kultūros dalis, jos dainų, jos poezijos, jos paminklų ir jos meno kūrinių. Dievas yra dalis žmonijos istorijos ir nėra nieko blogo dėl to. Ne viskas turi turėti reikšmę. Nereligingi vaikai savo kalboje gali minėti “dievą” ne dėl religinės reikšmės, o paprasčiausiai – tradiciškai, taip pat jie gali dainuoti Kalėdų dainas ar sakyti “Neduok dieve”, ar kažką panašaus. Tai yra mūsų kultūros dalis.

Jei jūs neturite tikėjimo “dievu“ ir nesekate jokios religijos, tuomet, kai jūs kalbatės su vaikais apie religijas yra labai svarbu, kad jūsų požiūris būtų nešališkas. Pavyzdžiui, kai jūs kalbatės su suaugusiu žmogumi, jūs galyte sakyti (jei jūs taip manote), “Kai kurie žmonės mano, kad Žemė buvo sukurta prieš 6 000 metų, ir tie žmonės yra “idiotai”, tačiau jūs neturėtumėte taip sakyti kalbėdami su vaikais. Kalbėdami su vaikais, jūs turėtumėte perfrazuoti ir sakyti, “Kai kurie žmonės mano, kad Žemė buvo sukurta prieš 6 000 metų.”  Ar įžvelgiate skirtumą?

Kalbėdami su vaikais, savo asmenišką nuomonę pasilikite sau, o jiems pateikite tik faktus. Imdami anksčiau minėtą pavyzdį, jūs galėtumėte pasakyti: “Kai kurie žmonės mano, kad Žemė buvo sukurta prieš 6 000 metų, tačiau dabar mokslininkai žino, kad Žemei yra milijardai metų.”  Prie šio fakto reikėtų pridėti ir kitą faktą, kad yra daug žmonių, kurie mano kitaip. Imkime tą patį pavyzdį, “Kai kurie žmonės mano, kad Žemė buvo sukurta prieš 6 000 metų, tačiau dabar mokslininkai žino, kad Žemei yra milijardai metų. Tačiau Biblija sako kitaip, ir labai daug žmonių mano, kad Biblija yra 100 procentų teisinga.”  Mes turime pateikti vaikams tik faktus ir suteikti vaikams galimybę tuos faktus išanalizuoti, po ko jie padarys savas išvadas.

Kiekvienas žmogus turi teisę turėti savas mintis ir įsitikinimus, įskaitant ir jus. Jeigu jūs esate religingas, neslėpkite savo tikėjimo! Slėpdami, jūs tiktai pasiųstumėte žinutę, kad religija yra nepatogi/baisi/bauginanti tema ir, kad jūs gėdinatės savo tikėjimo. Jūs galite atidėlioti pasikalbėjimą, bet galiausiai jūsų vaikas paklaus. Pripažinkite, kada jūs esate sutrikes ar neturite visų atsakymų. Pasakykite vaikams, kad Dievo egzistavimas, bet kokioje formoje, yra kažkas, ko niekas negali įrodyti ar paneigti. Leiskite vaikams žinoti, kad jūsų šeimoje religine tema galima kalbėtis atvirai ir pagarbiai.

Tačiau, jokiu būdu nebandykite įdiegti mažamečiams vaikams savų religinių įsitikinimų. Nebrukite savo religinių įsitikinimų vaikui kaip “tiesos“ ar “vienintelės teisingos religijos“. Savus įsitikinimus pasilikite sau, o vaikams palikite laisvę, subrendus, patiems pasirinkti.

Mūsų vaikai neturi tapti miniatiūrinėmis mūsų versijomis, bet turi tapti brandžiais ir nepriklausomais asmenimis, gebančiais panaudoti kritišką mąstymą pagrįstą priežastimi, patys savarankiškai apsispręsti dėl savo tikėjimo sistemos. Mūsų vaikai turi patys padaryti savas išvadas dėl savo tikėjimo be prievartos, ideologijos įdiegimo (indoktrinacijos), ar jėgos panaudojimo stengiantis įdiegti jiems mūsų savų tikėjimų (įsitikinimų) sistemas. Tam, kad pasiekti tokius tikslus, mūsų vaikų kritinio mastymo intelektualiniai įgūdžiai turi būti aštrūs. Skurdaus kritinio  mąstymo turėjimas reiškia, kad mūsų vaikai turės sunkumų atskirdami faktus nuo nesąmonių ar susidurdami su įvairiausių rūšių prietarais ir tikėjimais.

 

Kritinis mastymas

 

Kritinis mastymas

Labai pravartu savęs paklausti – o kodėl mano požiūris į kažkokį dalyką yra būtent toks? Kokiais argumentais aš remiuosi? Kokių turiu įrodymų? Kiek jie yra svarūs?

 

Vienas iš įgūdžių, kurį mūsų vaikai turi įsisavinti, yra kritinis mąstymas. Dauguma tėvų turi neišsamų arba klaidingą supratimą apie kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas nėra paprasčiausiai tik žinių įgijimas, bet taip pat ir, didelėje dalyje, įgytų žinių analizavimo procesas . Šis įgūdis (kritinio mastymo) apima idėjų analizavimą, net ir tų, kurios priimamos kaip norma.

Kritinis mąstymas yra vienas iš svarbiausių įgūdžių, kurį mūsų vaikai turi įsisavinti, nes be šio įgūdžio mūsų vaikai turės sunkumų atskiriant faktą nuo nesąmonės, realybę nuo fantastikos, ir turės prastą supratimą apie aplinką ir pasaulį.

Jei jūs mokote savo vaikus būti kritiškais mąstytojais, pirmas dalykas, ko jūs turėtumėte juos išmokinti, tai abejoti autoritetais, ir jūs (tėvai) esate vaikams vienas iš autoritetų. Taigi, vaikai turi kelti klausimus visiems ir apie viską, įskaitant ir tėvus.

Kritiškai mąstantys yra atviro būdo, smalsūs, gerai informuoti ir geri teisėjai patikimumo. Tokie mąstytojai gali būti atviri, bet jie taip pat yra skeptiški. Jie yra atsargūs ir neskuba priimti normų, prielaidų, ir priežasčių dėl konkrečios pozicijos ar tikėjimo sistemos. Jie yra atsargūs ir iš pradžių racionaliai samprotauja prieš darydami bet kokias išvadas.

Kritiškas mąstymas negali būti suderintas su religingu mąstymu, nes pastarasis apima prietaringumo priėmimą (tokio kaip “stebuklingi įvykiai”), kas pažeidžia fizinius įstatymus ir priežastinius ryšius.

Ar tikėjimas antgamtiniu yra geras, ar blogas, priklauso nuo žmonių, kurie tą tikėjimą turi. Dauguma žmonių, kuriuos jūsų vaikai sutiks per jų gyvenimo trukmę, turės kažką nuostabaus pasiūlyti pasauliui: nesvarbu, ar jie turi tikėjimą aukštesne valdžia ar ne.

 

“ Religija”  — dogmatiškų pažiūrų sistema, besisiejanti daugiau su dogma nei su paprastu tikėjimu “Dievu“ — ir tai yra problema. Religija – lyg piršto antspaudas: mes visi turime pirštų antspaudus, tačiau mūsų visų yra truputį skirtingi. Taip pat ir su religiją: visi, tam tikros, religijos šalininkai įsivaizduoja “Dievą“ skirtingai, įsivaizduoja “rojų“ skirtingai , įsivaizduoja “pragarą“ skirtingai, interpretuoja visus pagrindinius biblinius pasažus skirtingai. Nerasite dviejų žmonių įsivaizduojančių tai vienodai.

 

Visos atiketės, aš  – “krikščionis“, “judėjus“ ar “musulmonas“, reiškia labai nedaug.

Kai jūs kalbate su vaikais apie “religijas“, pabandykite būti kiek tik galite neutralus. Ir jei jūs tikrai nusprendžiate kalbėti apie religiją neigiamuose terminuose, paaiškinkite vaikams tiksliai, prieš ką jūs esate, ir kodėl. Retai žmonės būna nusistatę prieš tikėjimą savarankiškai, bet greičiau prieš žalingus veiksmus, kurie išplaukia iš to tikėjimo. Svarbu, kad vaikai suprastų skirtumą.

Taigi, nors mes (tėvai) sakome, kad mes norime, kad mūsų vaikai kritiškai mąstytų, tačiau daugelis iš mūsų leidžiame įdiegti religinius tikėjimus mūsų vaikams, dažnai su mūsų palaiminimu. Kitaip tariant, mes galime būti skeptiški ir saugoti mūsų vaikų protus, kai tai apima neįprastus reikalavimus, idėjas, ar triukšmingą reklamavimą, tačiau religijai dažnai uždegame žalią šviesą daryti įtaką mūsų vaikams. Kodėl?

Be abejonių, net religingi tėvai vertina savo vaikų kritinį mąstymą, tačiau religingi tėvai nedvejodami leidžia indoktrinuoti savo vaikus, net labai jauno amžiaus, religijai. Ir religija, kuri šiems vaikams yra įdiegiama, dažniausiai yra tiktai viena religija – jų tėvų religija. Daugelis religingų tėvų atskleidžia ir moko savo vaikus tik vienos religijos, dėl ko vaikai tampa trumparegiais ir nesupranta kitų žmonių, turinčių kitus tikėjimus. Tik retais atvejais religingi tėvai supažindina savo vaikus su kitomis pasaulyje egzistuojančiomis religijomis. Religingi tėvai įdiegia savo vaikams, ar sąmoningai ar nesąmoningai, kad jų religija yra “vienintelis vertas tikėjimas“. Visos kitos religijos, kaip dažnai tvirtinama, yra neteisingos, žemesnės, ar net blogos ir tokiu būdu turi būti išvengtos.

Šiandieniame globaliniame ir sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, vaikai turi sugebėti daryti daug daugiau, nei pakartoti sąrašą faktų (faktų įsiminimas nėra kritinis mąstymas); jie turi būti kritiškais (nepriklausomais) mąstytojais (kritinis mąstymas – tai darbas, kurį turi atlikti pats), kurie gali suprasti informaciją (informacija yra pradinis, o ne galutinis kritinio mąstymo taškas), analizuoti, lyginti, daryti išvadas remiantis faktais ir pagrįsta informacija, ir išsiugdyti aukštesnio lygio mąstymo įgūdžius.

 

Ar ne laikas jau būtų 21 amžiuje išsivaduoti nuo psichologinės kontrolės?

 

Bent jau vaikų nedarykite psichologiniais vergais, savo paties kopijomis, kartojančiais praeitį. Leiskite jiems užaugti laisvais žmonėmis, nešališkais, atvirais, su blaiviu mastymu ir leiskite  jiems pasinaudoti jų sava laisva valia, subrendus, patiems pasirinkti.  

 

Religinė vaikų indoktrinacija

Galbūt jūs turite savo nuomone šia tema, galbūt prieštaraujate čia išdėstytiems teiginiams, galbūt norėtumėte kažkuo papildyti, o galbūt koks nors klaustukas nerimsta jūsų galvose, galbūt..

..galbūt pasinaudokite KOMENTARO galimybe.

.

Reklama